Kažin ar galima pasiųsti atviruką namo iš simboliškesnės vietos pasaulyje, nei Nicos. Prancūzijoje ši vieta savo turistų skaičiumi nusileidžia tik Paryžiui, mat visame vakarietiškame pasaulyje nuo pat senų laikų Nica žinoma kaip kurortas išrankiems. Suprantama, pasitinkantis atvykėlius nekukliomis kainomis. Lovos miesto ribose pigiau nei už dvidešimtkelis eurus sezono metu nerasite niekur ir niekaip.

Tačiau tai dar toli gražu ne riba - kaimyniniame St.Tropezo kurorte ar šalia esančioje Monako valstybėlėje kainos praktiškai viskam dar aukštesnės! Bet lankytojams tai nelabai ir svarbu, mat visiems norisi pabūti legendinėje prancūzų Rivjeroje, visame pasaulyje žinomoje kaip Côte d'Azur.

Nevažiuoja prie žydrojo Viduržemio jūros kranto tie, kurie skaičiuoja kiekvieną litą. Kainos, tvarka ir aptarnavimas bei poilsis čia kiek kito matavimo, nei tradiciniai Egiptas, Tunisas, Turkija ar Graikija... Tad ir kelionės biudžetas didesnis.

Teigiama, jog žmonės čia gyveno ir prieš 400 tūkst. metų. O pats miestas įkurtas Marselio graikų dar 350 metų prieš mūsų erą. Nica greitai tapo nemažu prekybiniu uostu bei suvaidino nemenką vaidmenį ir Italijos istorijoje. Tačiau visais laikais čia buvo gaivus Viduržemio klimatas, o tai reiškia - menki krituliai tik nuo rugsėjo iki kovo, šilta beveik visus metus ir karštos (bet ne per karštos), sausos bei saulėtos vasaros - 35 laipsniai Celsijaus čia visai normali temperatūra. Pūgų ir šalnų čia beveik nebūna.

Tarp aukštų kalvų įsikūręs penktasis savo gyventojų skaičiumi Prancūzijos miestas atvykusius pasitinka šiltu Viduržemio jūros dvelksmu ir melsvos spalvos vandeniu. Kartais fotografuojamas nejučia pagalvoji: nebuvę čia ir žiūrintys kadrus gal net nepatikės, jog spalvos tikros ir natūralios, o ne dirbtinai sukeltos kompiuteriu. Tačiau aplink spalvos tikrovėje tikrai labai sodrios. Visa pakrantė - viena, įspūdinga panorama.

Būtent Nicos atmosfera ir aplinka įkvėpė kūrybai daugybę kūrėjų. Kompozitorius Hektorą Berliozą su Džoakinu Rosiniu, filosofą Fridrichą Nyčę, dailininkus Marką Šagalą, Ogiustą Renuarą ar Anri Matisą. Beje, pastarojo muziejus - vienas lankomiausių Nicoje. O kasmet mieste rengiamas ir tarptautinis, vienas rimčiausių Europoje, Nicos džiazo festivalis.